Category Archives: Senovės Amerikos tekstai

Popol Vuh: įžanga ir pasaulio sutvėrimas

ĮŽANGA
Tai šios vietovės, vadinamos Kiče, senovinių istorijų pradžia. Čia mes viską užrašome ir pradedame senovinėmis sakmėmis apie pradžią ir kilmę viso to, kas kičių genčių padaryta Kičės mieste.
Ir čia paskelbiame apreiškimą, paviešiname ir papasakojame tai, kas buvo slapta, kas Sutvėrėjos (Cakol) ir Tvėrėjo (Bitol), Didžiosios Motinos (Alom) ir Didžiojo Tėvo (Kaholom) atskleista; pasakojimą apie tuos, kurie vadinami Hunahpu-Vuč, Hunahpu-Utiu, Saki-Nima-Cijis, Tepeu, Gukumac, u Kiš Čo, u Kiš Palo, Ah Raša Lak, Ah Raša Cel, – jie taip vadinami. O taip pat pasakojimą Pramotės ir Protėvio, kurių vardai Išpijakok ir Išmukanė, saugotojų ir globėjų, dusyk Pramotės ir dusyk Protėvio, kaip jiedu vadinami kičių istorijoje. Ten pasakojama viskas, ką jie atlikę pradžioje savo gyvenimo, pradžioje istorijos.
Dabar mes tai rašome esant Dievo įstatymui, krikščionybėje. Tai ištraukiame dienos švieson, nes mums jau nebėra vedlio, Popol Vuh, taip jis vadinamas, sakmės mūsų tamsybės, esam apšviesti šviesumos, kuri atvyko iš kitos jūros pusės, šviesulio mūsų gyvenimui.
Yra buvusi pirminė knyga, parašyta seniau, bet jos regėjimas paslėptas tam, kuris ieško ir mąsto. Didingas buvo jos aprašymas ir apsakymas apie tai, kaip viskas buvo padaryta – Dangus ir Žemė, kaip sukurta ir padalinta į keturias šalis, kaip buvo sužymėta, kaip išmatuotas Dangus, kaip buvo paimta virvaitė ir ištiesta Danguje bei Žemėje, keturiuose kampuose, keturiose kertėse, kaip pasakyta Tvėrėjo ir Kūrėjo, gyvasties Motinos ir Tėvo, viso, kas sukurta, to, kas suteikia kvėpavimą ir mąstymą, kas duoda šviesą vaikams, kas prižiūri tautos džiugesį, žmonijos palikuonių džiugesį, išminčius, kuris apmąsto gerovę visko, kas esti danguje ir žemėje, ežeruose ir jūroje.
PASAULIO IR PIRMŲJŲ ŽMONIŲ TVĖRIMAS
1.   dalis
Tai sakmė apie tai, kaip visa buvę nežinomybėje, visa rimtyje, tyloje, visa – nejudri, tyki, tuščia dangaus plotmė.
Tai pirma sakmė, pirmas apsakymas. Nebuvo tada nei žmogaus, nei gyvūno, paukščių, žuvų, vėžių, medžių, akmenų, urvų, klonių, žolių anei miškų – tebuvo tik dangus.
Žemės veidas tada dar nesirodė. Tebuvo tyki jūra ir dangus visa savo platybe.
Nebuvo nieko draugėje, kas keltų triukšmą, nebuvo, kas judėtų, judintų, ar keltų triukšmą danguje.
Nebuvo nieko, kas stovėtų ant kojų; tik vandenys rimtyje, liūliuojanti jūra – viena ir rami. Nebuvo nieko, apdovanoto buvimu.
Buvo tik nejudra ir tyla tamsybėje, naktyje. Tik Kūrėjas ir Tvėrėjas, Tepeu ir Kukumac, protėviai, buvojo vandenyje apsupti šviesos. Jie buvo paslėpti už žalių ir mėlynų plunksnų, todėl juos vadina Kukumac. Didžiausi išminčiai, didžiausi mąstytojai iš prigimimo. Tokiu būdu buvo Dangus, taip pat Dangaus Širdis, kuri yra Dievo vardas. Taip pasakoja.
Tuomet radosi žodis. Drauge suėjo Tepeu ir Kukumac, tamsybėje, naktyje ir ėmė tarpusavy kalbėtis Tepeu ir Kukumac. Kalbėjo jie pasitardami ir pamąstydami, pasiekę sutarimą, sujungė jie savus žodžius ir mąstymą.
Tada, jiems bemąstant, visu aiškumu radosi apsireiškimas, kad išaušus turįs atsirasti žmogus. Tuomet, jie padalino sutvėrimą ir medžių bei vijoklių augimą, gyvybės pradėjimą, žmogaus sukūrimą. Tas buvo įtvirtinta ūkanose ir naktyje to, kas yra Dangaus Širdis, kas vadinamas Hurakan.
Pirmasis vadinamas Kakulha-Hurakan. Antrasis yra Čipi-Kakulha. Trečiasis yra Raša-Kakulha. Ir visi šie trys yra Dangaus Širdis.
Tada kartu suėjo Tepeu ir Kukumac. Tada jie tarėsi apie gyvenimą ir šviesumą, ką padaryti, kad prašvistų ir išauštų, kas bus tas, kuris maitina ir priglaudžia.
– „Taip tebūnie! Teužsipildo tuštuma! Teatsitraukia šie vandenys, tepalieka erdvę, teprasiveržia žemė ir tesukietėja!“ – taip tarė. –„Teprašvinta, teišaušta danguje ir žemėje! Bet nebus mūsų tvėrimo, mūsų kūrinio nei šlovės, nei didybės, kol neatsiras žmogiška būtybė, kol nesukurtas žmogus.“ – jie taip kalbėjo.
Paskui jų buvo sukurta Žemė. Išties, Žemės sukūrimas įvyko taip: „Žemė!“ tarė, ir jau iš karto buvo sukurta.
Kaip migla, kaip debesis ir kaip dulkių kamuolys buvo tvėrimas, kada iš vandens išniro kalnai ir iš karto tie kalnai išaugo.
Tik per stebuklą, tik burtų menu radosi kalnai ir slėniai, iš karto jų paviršius apaugo kedrynais ir pušynais.
Taip Kukumac, apimtas džiaugsmo, tarė:
-„Puikus tavo atėjimas Dangaus Širdie, tavo Hurakan, ir tavo Čipi-Kakulha, Raša-Kakulha!“
-„Mūsų darbas, mūsų tvarinys bus užbaigtas“ – jie atsakė.
Pradžioje jie suteikė pavidalą žemei, kalnams ir slėniams; padalino vandens srautus, upokšniai laisvi sau čiurleno tarp kalvų, vandenys buvo atskirti, kai radosi aukštieji kalnai.
Toks buvo Žemės sukūrimas, kai ją kūrė Dangaus Širdis, Žemės Širdis, kaip vadinti tų, kurie pirmieji buvo vaisingi, kai Dangus buvo nukritęs, o Žemė užsemta vandenų.
Tokiu būdu, jiems pagalvojus ir apmąsčius apie laimingą užbaigimą, darbas buvo išpildytas.
2. dalis
Tada sukūrė mažus kalnų gyvūnus, visų miškų saugotojus, kalnų dvasias, elnius, paukščius, pumas, jaguarus, šliaužiojančius gyvius, gyvates, barškuoles, vijoklių sergėtojas.
Tada protėviai tarė: „Negi tik tyla ir nejudra bus po medžiais ir vijokliais? Gerai būtų, kad atsirastų ten kažkas, kas juos saugotų.“
Taip kalbėjo, kai mąstė ir vienas su kitu tarėsi. Tuojau pat buvo sukurti elniai ir paukščiai. Tada jie nurodė elniams ir paukščiams, kur esant jų buveinė: „Tu, elni, miegosi upių lankose ir kloniuose, čia būsi tarp piktžolių ir tarp žolelių, miške jūs dauginsitės, ant keturių kojų vaikščiosite ir laikysitės.“ Kaip buvo tarta, taip ir nutiko.
Vėliau taip pat padalino buveines mažiems paukštukams ir dideliems paukščiams: „Jūs, paukščiai, gyvensite virš medžių ir vijoklių, ten bus jūsų lizdai, ten dauginsitės, ten striksėsite ant medžių ir vijoklių šakų.“ Kaip buvo pasakyta elniams, taip padaryta ir paukščiams, tada visi užėmė savo buveines, savo lizdus.
Tokiu būdu protėviai nurodė žemės gyvūnams jų gyvenamas vietas.
Bebaiginėjant kurti visus keturkojus ir paukščius, jiems, keturkojams ir paukščiams, Kūrėjo ir Tvėrėjo ir Protėvių buvo pasakyta: „kalbėkite, rėkite, burbuliuokite, kvieskite, kalbėkite vienas su kitu pagal savo rūšį, pagal savo įvairovę!“ Taip pasakyta elniams, paukščiams, pumoms, jaguarams ir gyvatėms.
„Šlovinkite gi, mūsų vardus, mums būdami nuolankūs, jūsų motinai, jūsų tėvui. Šaukitės Hurakan, Čipi Kakulha, Raša Kakulha, Dangaus Širdies, Žemės Širdies, Kūrėjo, Tvėrėjo, Protėvių; kvieskite, šaukitės, garbinkite!“ – taip jiems kalbėjo.
Tačiau nepavyko pasiekti, kad jie kalbėtų kaip žmonės – tik klykavo, kakariekavo, krykavo; nesigavo jokia kalba – kiekvienas šūkavo skirtingu būdu.
Kai Kūrėjas ir Tvėrėjas pamatė, kad tai bergždžias reikalas, kad jie nepradės šnekėti, tada jie tarė vienas kitam: „Tas nėra įmanoma, kad jie tartų mūsų vardą, mūsų, jų kūrėjų ir tvėrėjų. Tas nėra gerai.“ – taip jie tarpusavyje kalbėjosi.
Tada jie tarė: „Būsite pakeisti, nes nepavyko, kad jūs kalbėtumėte. Mes pakeitėme savo nuomonę – jūs turėsite savo maistą, savo ganyklas, savo buveines ir savo lizdus, bus jūsų kloniai ir miškai, nes nepavyko padaryti, nei kad mus garbintumėte, nei kad mūsų kviestumėtės. Bus dar tie, kurie mus garbins, kurie bus mums nuolankūs. O jūs, prisiimkite savo likimą – jūsų mėsa bus kramtoma. Taip bus. Tai yra jūsų likimas.“ – Taip jie kalbėjo, kai skelbė savo valią mažiems ir dideliems gyviams ant Žemės paviršiaus.
Tuomet jie bandė savo laimę iš naujo, norėjo vėl pabandyti sukurti tuos, kurie juos garbintų.
Bet nesugebėjo suprasti jų tarpusavio kalbos, nesugebėjo nieko pasiekti ir nesugebėjo nieko padaryti. Dėl šios priežasties, jų mėsos buvo paaukotos, jie buvo pasmerkti žūti nuo gyvių ant Žemės paviršiaus.
Tada jie vėl turėjo bandyti sukurti ir sutverti iš naujo žmogų Kūrėjui ir Tvėrėjui, ir Protėviams.
-„Reikia vėl bandyti! Jau beveik išaušo, jau aušra. Sukurkime tuos, kas mus maitins ir išlaikys! Kaip padaryti, kad būtume iškviečiami, kad būtume atmenami Žemės paviršiuje? Jau bandėme su mūsų pirmais kūriniais, su pirmais sutvėrimais, bet nepavyko padaryti taip, kad būtume buvę jų garbinami ir šlovinami. Bandykime dabar sutverti nuolankiuosius ir pagarbiuosius, kurie mus remtų ir maitintų.“ – Taip jie tarė.
Tuomet buvo kūrimas ir tvėrimas. Iš žemės, iš purvo sukūrė kūną. Bet jie pamatė, kad tai negerai, kūnas ėmė irti, darėsi tižus, negalėjo pajudėti, neturėjo jėgų, subliuško, tapo purus, nejudino galvos, veidas prisiplojo prie šono, rega buvo užtemdyta, negalėjo nieko matyti iš už nugaros. Pradžioje dar kalbėjo, bet neturėjo supratimo, bet greitai sudrėko nuo vandens ir nebegalėjo išsilaikyti.
Ir tarė Kūrėjas ir Tvėrėjas: „Ką gi, akivaizdu, kad negali nei eiti, nei daugintis. Turime apie tai pagalvoti.“ – taip kalbėjo.
Tada suniokojo, išdarinėjo savo kūrinį, savo sutvėrimą. Vėliau tarė: „Kaip tą ištobulinus, kad gerai išeitų mums mūsų garbintojai, mūsų besišaukiantys?“
Jie taip kalbėjo, kai vėl iš naujo tarpusavyje tarėsi: „Pasakykit jiems, Išpijakok, Išmukanei, Hunahpu-Vuč, Hunahpu-Utiu, tebando savo laimę dar vieną kartą! Tebando sukurti sutvėrimą!“ – taip tarpusavy kalbėjosi Kūrėjas ir Tvėrėjas, kai kalbėjo Išpijakok ir Išmukanei.
Toliau jie kalbėjo su šitais kerėtojais, dienos pramote, aušros pramote, kurie šitaip buvo vadinami Kūrėjo ir Tvėrėjo, kurių vardai buvo Išpijakok ir Išmukanė.
Ir tarė Hurakan, Tepeu ir Kukumac kai kalbėjo su pranašautojais, su sutvėrėjais, kuriais buvo šitie kerėtojai: „reikia susiburti ir rasti būdą sukurti žmogų. Žmogus, kurį ruošiamės sukurti, mus palaikys ir pamaitins, mūsų šauksis ir su mumis sutiks.“
„Ateikite gi į pasitarimą, senole ir senoli, mūsų pramote ir mūsų protėvi, Išpijakok ir Išmukane, padarykite, kad nušvistų, kad išauštų, kad mūsų būtų šaukiamasi, kad mes būtume garbinami, kad būtume atmenami sukurtojo žmogaus, žmogaus sukurto, žmogaus mirtingo. Padarykite, kad būtų šitaip.“
„Leiskite pažinti jūsų prigimtį, Hunahpu-Vuč, Hunahpu-Utiu, dusyk motina, dusyk tėve, Nim-Ak, Nim-Cijis, smaragdų viešpatie, juvelyre, skulptoriau ir dailide, nuostabių indų viešpatie, žalių puodynių viešpatie, smilkalų meistre, Toltekato meistre, pramote saulės, aušros pramote, kad šitaip būtume vadinami mūsų kūrinių, mūsų sutvėrimų.“
„Žerkite sėkmę savo kukurūzų ir citė medžio grūdais. Tebūna padaryta taip, ir taip bus suprasta, ir taip pavyks, jei darysime ar dailinsime jūsų burną, jūsų akis iš medienos.“ – taip tarė jiems kerėtojai.
Vėliau sekė užbūrimas, sėkmės pažėrimas kukurūzų ir citė medžio grūdais. –„Sėkmė! Tvarinys!“ – tarė tuomet senolė ir senolis. Ir tas senolis buvo citė medžio sėkmės seikėtojas, Išpijakok. Ir ta senolė buvo kerėtoja, sutvėrėja, kurią vadino Čirakan-Išmukane.
Ir prasidėjus užbūrimui taip kalbėjo: „Susiburkite, apsijunkite! Kalbėkite, kad mes jus girdėtume, sakykite, bylokite, jei tinka, kad susijungtų mediena, kuri išdirbta Kūrėjo ir Tvėrėjo; ir jei šitas yra tas, kurisai mus maitins ir rems, kuomet nušvis, kuomet išauš.“
„Tu, kukurūze, tu, cite, tu, sėkme, tu, tvarinį: vienykitės, junkitės!“ – jie tarė kukurūzui, citei, sėkmei ir tvariniui. „Ateiki čia pasiaukoti, Dangaus Širdie, nebausk Tepeu ir Kukumac!“
Tada prakalbo ir tarė tiesą: „Išeisiant geros jūsų lėlės, padirbtos iš medienos. Kalbės ir šnekučiuosis ant paviršiaus Žemės.“
„Taip tebūnie!“ – atsakė, kuomet kalbėjo.
Ir iš karto buvo padirbtos medinės lėlės. Jos buvo panašios į žmones, kalbėjo kaip žmonės ir apgyvendino Žemės paviršių.
Buvojo ir dauginosi: turėjo dukteris, turėjo sūnus – lėles iš medžio, bet neturėjo sielos, neturėjo supratimo, negarbino savo Kūrėjo, savo Tvėrėjo, vaikščiojo be tikslo, ropojo keturiomis.
Nežinojo, kad reikėjo garbinti Dangaus Širdį, todėl pateko į jos nemalonę. Tai buvo pirmas bandymas, ketinimas sukurti žmogų. Jis pradžioje kalbėjo, bet jo veidas buvo išdžiuvęs, jo kojos ir rankos neturėjo tvirtumo, neturėjo nei kraujo, nei santvaros, nei drėgmės, nei stormės. Žandai buvo sausi, sausos kojos ir rankos, pageltęs kūnas.
Dėl tos priežasties jie negalvojo apie savo Kūrėją ir Tvėrėją, apie tuos, kurie juos pradėjo, kurie juos prižiūrėjo.
Šitie buvo pirmieji žmonės, kurie didele gausa buvojo ant Žemės paviršiaus.
3. dalis
Taigi, lėlės iš medžio buvo sulaužytos, išardytos ir sunaikintos, ir susilaukė mirties.
Dangaus Širdis sukėlė didelį potvynį, kilo baisinis tvanas, kuris krito virš medinių lėlių galvų.
Iš citės medžio buvo pagamintas vyro kūnas, bet kai Kūrėjas ir Tvėrėjas dirbo moterį, jai pagaminti naudojo švendrą. Kūrėjas ir Tvėrėjas norėjo, kad iš šių medžiagų būtų sudarytas žmogaus kūnas.
Bet nemąstė, nekalbėjo su Kūrėju ir Tvėrėju, tie, kurie buvo padaryti, tie, kuriuos sukūrė. Ir dėl to jie tapo mirę, buvo paskandinti. Dervų gausa liejosi iš dangaus. Pakviestas atkako Šekotkovač ir išskobė akis, Kamaloc atkako ir nukirto jų galvas, Kocbalam atkako ir sušveitė jų kūnus. Atkako taip pat Tukumbalam, juos sutrempė, sulamdė jų nervus ir kaulus, tuos kaulus sutrynė ir po kruopelytę sunaikino.
Taip jie buvo nubausti už tai, kad neatminė savo Motės, savo Tėvo, Dangaus Širdies, vadinamos Hurakanu. Dėl šios priežasties Žemės veidas užtemo, prasidėjo juodas lietus, dienos lietus ir nakties lietus.
Atkeliavo tada maži gyvūnėliai ir dideli žvėrys, medžiai ir akmenys, ir ėmė mušti jų veidus. Ir viskas tada pradėjo kalbėti: jų ąsočiai, jų keptuvės, jų indai, jų puodai, jų šunys, jų akmeninės grūstuvės – visi pakilo ir ėmė mušti jų veidus.
„Daug blogo mums pridarėte, mus valgėte ir mes dabar jus sukandžiosime“ – tarė jų šunys ir kiemo paukščiai.
Akmeninės grūstuvės kalbėjo: „buvome jūsų kankinamos, kiekvieną dieną, kiekvieną dieną, naktį, auštant, visą laiką mūsų veidai darė oli, oli uki uki, vis per jus. Tai buvo atlygis, kurį jūs mokėjote. Bet dabar jūs, žmonės, pagaliau pajausite mūsų jėgą. Mes sumalsime, sutrinsime ligi dulkių jūsų kūnus“ – šnekėjo akmeninės grūstuvės.
Ir čia prabilo jų šunys ir tarė: „Kodėl mums nedavėte mūsų maisto? Mes buvome jūsų matomi, bet jus mus stumdavote nuo savęs, vydavote šalin. Visad turėjote paruošę lazdą mus vyti šalin, kuomet patys valgydavote.“
„Taip su mumis elgėtės, nes mes negalime kalbėti. Galbūt mes mirtume, jei viskas būtų pagal jus. Bet kodėl nepamąstėte, kodėl nepagalvojote patys apie save? Dabar mes jus sunaikinsime, dabar jūs išmėginsite mūsų dantis, kurie burnoje; mes jus prarysime“ – taip tarė šunys ir sumaitojo jų veidus.
Tada prakalbo jų keptuvės, jų puodai: „Skausmą ir kančią mums kėlėte. Mūsų burna, mūsų veidai buvo suodinami, visados būdavome padėti ant ugnies ir kepdavome lyg nejaustume skausmo. Dabar išmėginsime jus – jūs kepsite“ – tarė puodai ir sumaitojo jų veidus. Akmeninės grūstuvės, kurios buvo sukrautos, pyškino iš ugnies tiesiai į jų galvas, taip sukeldamos skausmą.
Žmonės patrakę lakstė iš vieno šono į kitą, bandė užsiropšti ant namų, bet šie griuvo ir jie žnego ant žemės. Bandė lipti į medžius, bet medžiai juos šveitė tolyn. Bandė lįsti į urvus, bet urvai prieš juos užsivėrė.
Taip buvo sunaikinti žmonės, kurie buvo sukurti ir sutverti, kurie buvo sukurti sunaikinimui ir suniokojimui. Visų burnos ir veidai buvo sumaitoti.
Sakoma, kad jų palikuonys yra beždžionės, kurios dabar buvoja miškuose. Jos yra tų žmonių paveikslas, nes tik iš medžio Kūrėjo ir Tvėrėjo padirbti jų kūnai.
Todėl beždžionė ir panaši į žmogų; jos yra pavyzdys žmonių, kurie buvo sukurti, sutverti kaip lėlės, padirbti tik iš medienos.
4. dalis
Tais laikais nedaug šviesumo tebuvo Žemės paviršiuje. Dar nebuvo Saulės. Kitavertus, buvojo tuomet didinga būtybė, vadinta Vukub Kakišas.
Jau buvo Dangus ir Žemė, tačiau Saulės ir Mėnesio veidai dar buvo uždengti.
Ir tarė Vukub Kakišas: „iš tiesų, jie – tai ryškus paveikslas tų žmonių, kurie nuskendo, o jų prigimtis yra kaip antgamtinių būtybių.“
„Aš dabar būsiu vyriausiasis virš visų sukurtų ir sutvertų būtybių. Aš esu Saulė, aš esu šviesybė, aš esu Mėnuo“, – sušuko. „Didingas yra mano atspindys. Dėl manęs žmonės keliaus ir nugalės. Nes iš sidabro esti mano akys, žvilgančios kaip brangakmeniai, lyg smaragdai; mano dantys blizga kaip dailieji akmenys, išsibarstę ant dangaus veido. Manoji nosis švyti iš toli kaip Mėnuo, manasis sostas sidabrinis – žemės veidas nušvinta, kuomet pakyla priešais mano sostą.“
„Taigi, esu aš Mėnuo, esu aš Saulė padermei žmonių. Taip būsiant, nes mano žvilgsnis žvelgia labai toli.“
Taip kalbėjo Vukub Kakišas. Bet iš tiesų, Vukub Kakišas nebuvo Saulė, tiesiog tuščiai didžiavosi savo plunksnomis ir turtais. Jo žvilgsnis tesiekė tik kraštą, kur susiliečia Žemė ir Dangus, jis negalėjo aprėpti pasaulio viso.
Dar nebuvo matyti Saulės veido, nei Mėnulio veido, nei žvaigždžių, dar nebuvo ir išaušę. Dėl šitos priežasties Vukub Kakišas galėjo girtis esąs Saulė ir Mėnulis, nes dar nebuvo pasireiškusi tikroji Saulės ir Mėnulio šviesuma. Jo vienintelis siekimas buvo pūstis savoj didybėj ir valdyti. Tat viskas vyko kai kilo tvanas, sukeltas lėlių medinių.
Dabar papasakosime, kaip mirė Vukub Kakišas, kaip buvo nugalėtas, ir kaip Kūrėjo ir Tvėrėjo žmogus sutvertas buvo.
5. dalis
Tai yra Vukub Kakišo šlovės griūties pradžia, griūties, kurią sukėlė du vaikinai – pirmasis iš jų vadintas Hunahpu, kitas – Išbalankė. Išties, jiedu buvo dievais. Kai pamatė blogį, sukeltą pasipūtėlio, ir tai, ką jis ketinąs daryti, jie priešais Dangaus Širdį tarė:
„Negerai, kad taip būtų, kai žmogus vis dar negyvena ant Žemės paviršiaus. Taigi, pabandysime pašauti pučiamu vamzdžiu, kai valgys. Šausime ir sukelsime jam ligą. Tada pasibaigs jo turtai, jo žalieji akmenys, jo brangieji metalai, jo smaragdai, jo papuošalai, kuriais didžiuojasi. Ir visi žmonės taip darys, nes neturi didžiuotis nei savo turtais, nei galia.“
„Taip tebūnie“, – vaikinai tarė, ir užsitaisė ant pečių pučiamus vamzdžius.
Tasai Vukub Kakišas turėjo du vaikus – pirmasis vadintas Sipakna, antrasis buvo Kabrakanas, judviejų motina, Vukub Kakišo moteris, buvo vadinama Čimalmat.
Sipakna žaidė kamuoliu su didžiais kalnais: Čigag, Hunahpu, Pekul, Jaškanul, Makamob ir Hulisnab. Tai buvo vardai kalnų, kurie buvojo, kai išaušo, kurie per vieną naktį buvo sutverti Sipaknos.
Kabrakanas kilnojo kalnus, todėl drebėjo ir maži, ir dideli kalnai.
Tokiu būdu Vukub Kakišas didžiavosi savo sūnumis: „Klausykit! Aš esu Saulė!“, tarė Vukub Kakišas. „Aš esu tas, kursai sukūrė Žemę!“, šnekėjo Sipakna. „Aš esu tas, kursai papurtė dangų, kursai Žemę privertė judėti“, tarė Kabrakanas. Taip buvo, kai Vukub Kakišo sūnūs, sekdami tėvu, gyrėsi sava didybe. Vaikinams tai rodėsi esant itin blogu dalyku.
Dar nebuvo sutverta nei mūsų pirmoji Motina, nei mūsų pirmasis Tėvas.
Tuo tarpu, taip jaunuolių buvo sukelta Vukub Kakišo ir jo sūnų mirtis, jų sunaikinimas.
6. dalis
Dabar papasakosime apie pučiamo vamzdelio šūvį, kurį du jaunuoliai paleido prieš Vukub Kakišą, ir apie pražudymą kiekvieno, kuris pūtėsi pasididžiavimu.
Vukub Kakišas turėjo didį birsonimos medį, kurio vaisiai buvo Vukub Kakišo maistu. Šis kiekvieną dieną ateidavo prie birsonimos medžio ir užsiropšdavo į jo viršūnę. Hunahpu ir Išbalankė regėjo, kad tai yra jo maistas. Tuomet jie surengė pasalą medžio papėdėje, pasislėpę tarp lapų, kai Vukub Kakišas keliavo tiesiai link savo birsonimos maisto.
Tada jis buvo sužeistas Hun-Hunahpu vamzdelio šūviu, kurį šis paleido tiesiai žandikaulin, ir tuojau krito iš aukštybės nuo medžio ant žemės.
Hun Hunahpu tekinas nuskubėjo jį sučiupti, bet Kakišas stvėrė Hun Hunahpu ranką ir ją išsuko nuo pat pirštų galų iki peties. Taip, Vukub Kakišą Hun Hunahpu paleido. Žinoma, jaunuoliai gerai pasielgė, nesileidę pirmi nugalimi Vukub Kakišo.
Nešdamasis Hun Hunahpu ranką, Vukub Kakišas išėjo namo, kur atėjo laikydamasis sau už žandikaulio.
-„Kas jums nutiko, pone?“ – tarė Čimalmat, Vukub Kakišo moteris.
-„Kas dar galėjo būti, jei ne tie du velniai, kurie šovė į mane vamzdeliu ir sužeidė žandikaulį? Dėl to man dreba dantys ir labai skauda. Bet aš atvilkau jo ranką, kad pakabinčiau virš ugnies.  Tepabūna ji pakabinta ir pritvirtinta virš ugnies nes, žinoma, tie velniai ateisią jos ieškoti.“ – šitaip kalbėjo Vukub Kakišas kai kabino Hun Hunahpu ranką.
 Pamąstę Hun Hunahpu ir Išbalankė išėjo pakalbėti su senoliu, kurio plaukai buvo visiškai balti, ir su senole, išties labai sena ir kuklia, abiem labai senais žmonėm. Vadinosi senolis Saki Nim As, o senolė Saki Nima Cijis. Vaikinai tarė senolei ir senoliui:
-Palydėkite mus į Vukub Kakišo namus, kur eisim atsiimti savo rankos. Mes eisime iš paskos. „Šitie, kurie mūs lydi yra mūsų anūkai, jų motina ir tėvas jau yra mirę, todėl jie visur vaikšto iš paskos mūsų, kur mums duoda išmaldą, nes vienintelis dalykas, ką sugebam daryti, tai nuimti vikšrą nuo trinančių dantų“, taip pasakysite.
-Tokiu būdu Vukub Kakišas mus regės kaip vaikus, o jūs taip pat ten būsite, kad mums patartumėte, – taip kalbėjo du jaunuoliai.
-Gerai, – davė atsaką senoliai.
Toliau jie žengė į kelią ton vieton, kur radosi Vukub Kakišas, išsitiesęs savo soste.
Keliavo senolė ir senolis, sekami dviejų jaunuolių, kaip buvo jie sutarę. Taip jie atvyko prie pono, kuris raudojo dėl skaudančių dantų, namo pamatų.
Pamatęs Vukub Kakišas senolį ir senolę, ir tuos, kurie juos atlydėjo, paklausė:
-Iš kur keliaujate, seneliai?
-Keliaujame ieškodami, kas mus pamaitins, gerbiamasai pone, – šitie atsakė.
-Ir koksai yra jūsų maistas? Ar nėra jūsų sūnūs tie, kurie jus lydi?
-Oi ne, pone! Tai mūsų anūkai, bet jie verti užuojautos, ir ką mums duoda, mes dalijamės su jais, pone, – atsakė senolė ir senolis.
Tuo tarpu ponas jau vos nemirė nuo dantų skausmo ir tik didžiulėmis pastangomis tebegalėjo dar kalbėti.
-Aš jus aprūpinsiu kupinai, tik turėkite man užuojautos. Ką galite padaryti? Kas yra tas, kas žino, kaip išgydyti? – paklausė ponas jų. Ir senoliai atsakė:
-O pone, mes tik nuimame vikšrą nuo dantų, gydome akis ir įstatome kaulus į savo vietą.
-Tai labai gerai. Išgydykite dantis, kurie iš tikrųjų man kelią skausmą dieną-naktį, dėl jų ir dėl savo akių neturiu ramybės ir negaliu užmigti. Viskas yra dėl to, kad du velniūkščiai šovė į mane strėle ir dėl to nebegaliu valgyti. Taigi, turėkite malonės man, sutaisykite dantys savomis rankomis.
-Puiku, pone. Kirminas yra tai, kas verčia jus kentėti. Užsibaigs tai tada, kai išrausime šituos dantis ir į jų vietą įstatysime kitus.
-Negerai, kad man ištrauktumėte dantis, nes tik aš esu ponas ir visas mano papuošimas yra mano dantys ir mano akys.
-Mes jums įtaisysime kitus į šiųjų vietą, padarytus iš malto kaulo. Bet maltas kaulas nebus niekas kitas, kaip baltojo kukurūzo grūdai.
-Gerai, traukite, ateikite mane išgelbėti, – atsakė.
Ištraukė tuomet Vukub Kakišo dantis ir jų vieton pastatė tik grūdus balto kukurūzo, tie kukurūzo grūdai blizgėjo jo burnoje. Iš karto sumenko vaizdas, jau nebeatrodė jis kaip Viešpats. Tada jie baigė traukti tuos dantis, kurie švytėjo burnoje it perlai. Galiausiai, išgydė jie Vukub Kakišo akis apsukę akių vyzdžius ir užbaigė nuo jų nurinkę visus turtus.
Bet dar nepajuto nieko. Tik pasiliko žiūrintis, kai Hunahpu ir Išbalankės patarimu baigė nuėminėti daiktus, kuriais taip didžiavosi.
Taip mirė Vukub Kakišas. Paskui atgavo savo ranką Hunahpu. Ir taip pat mirė Čimalmat, Vukub Kakišo moteris.
Šitaip prarado turtus Vukub Kakišas. Gydytojas užvaldė visus smaragdus ir brangakmenius, kurie buvo didybės priežastis čionai, ant žemės.
Senolė ir senolis, kurie padarė šiuos dalykus, buvo nuostabos vertos būtybės. Atgavę ranką, grąžino ją į savo vietą, ir buvo viskas vėl gerai.
Tik dėl Vukub Kakišo mirties jie veikė tokiu būdu, nes jiems pasirodė blogai, kad tasai taip didžiavosi.
Tada žygiavo toliau du jaunuoliai, taip įvykdę Dangaus Širdies nurodymą.
7. dalis
O dabar čia papasakosim Sipaknos, pirmojo Vukub Kakišo sūnaus, darbus.
-Esu kalnų kūrėjas! – šnekėjo Sipakna.
Tasai Sipakna maudėsi upės pakrantėje kai praėjo keturi šimtai jaunuolių, tempiantys medį savo namui statyti. Keturi šimtai keliavo nukirtę didžiulį medį savo namo kertinei sijai.
Tada Sipakna atsitojo ir priėjęs prie keturių šimtų jaunuolių paklausė:
-Ką darote, vyručiai?
-Tai tik rąstas,- atsakė, – kurio negalime pakelti ir nešti ant pečių.
-Aš jį panešiu. Kur reikia eiti? Kam jo prireikė?
-Mūsų namo kertinei sijai.
-Puiku, -atsakė, ir užsikėlęs rąstą ant pečių nunešė iki keturių šimtų jaunuolių namo įėjimo.
-Dabar pasilik su mumis, vyruti, – jie tarė. –Turi motiną ar tėvą?
-Neturiu, – atsakė.
-Tada tau duosim rytoj paruošti dar vieną rąstą mūsų namo sijai.
-Gerai, -jis atsakė.
Keturi šimtai jaunuolių netrukus pasitarė ir prašneko:
-Kaip padarius, kad tas jaunuolis užsimuštų? Nes gi negerai, ką jis daro vien pakeldamas rąstą. Iškasime didelę duobę ir pašauksime jon. „Nusileisk žemyn, iškask ir išnešk žemę iš duobės“, -tarsim, o kai jis bus ton duobėn nusileidęs, paleisim didelį rąstą į tą duobę, ir jisai mirs.
Taip pakalbėję, keturi šimtai jaunuolių paskui iškasė didelę ir labai gilią duobę. Netrukus jie pakvietė Sipakną.
-Mes tave labai mylime. Eikš, ateiki į žemės ertmę nes mes jau nebepasiekiam, – jie tarė.
-Gerai, -atsakė. Netrukus jis nusileido į duobę. Jau jam būnant žemės ertmėje jie sušuko: -Jau pakankamai giliai nusileidai?
-Taip, -atsakė, kai jau pradėjo rausti angą, bet tai buvo anga, skirta išsivaduoti nuo pavojaus. Jis žinojo, kad tie nori jį nužudyti, todėl, įlipęs į duobę padarė kitą skylę išsivadavimui.
-Iki kur eini? –šaukė keturi šimtai vaikinų ligi dugno.
-Vis dar kasu, aš jus ten viršuje pakviesiu, kai tas kasimas bus baigtas, -tarė Sipakna iš duobės apačios. Bet nekasė jis sau kapo, o kasė kitą angą, kad išsigelbėtų.
Galiausiai Sipakna juos pakvietė, bet kai kvietė, jau įsitaisė savo kastoje angoje.
-Ateikit ištraukti ir išneškite žemę, kurią išrausiau, ji ant pačio duobės dugno, nes išgilinau tikrai daug. Negirdit mano kvietimo? Nepaisant to, jūsų šūksniai, jūsų žodžiai pasikartoja vieną ar du kartus lyg aidas, todėl gerai girdisi ten, kur esate. –taip Sipakna kalbėjo iš angos, kurioje buvo pasislėpęs, šaukdamas iš dugno.
Tada jaunuoliai skubiai įmetė didžiulį rąstą, kuris nukrito, sutrenkdamas duobės dugną.
-Tenekalba nieks! Palauksime kol išgirsim jo mirties šūksnius, -taip tarpusavyje paslapčia, užsidengę veidus šnabždėjo, kai daužydamasis rąstas lėkė žemyn. Sipakna tada išleido garsą, bet sušuko tik vienintelį kartą, kai rąstas nukrito ant dugno.
-Kaip puiku, pavyko tai, ką padarėm! Jau mirė, -kalbėjo jaunuoliai. -Jei, nelaimei, jis būtų pratęsęs tai, ką buvo pradėjęs, tada mums būtų galas, nes jis jau būtų tarp mūsų, keturių šimtų vaikinų.
Ir patenkinti kalbėjo: -dabar einam gaminti mūsų čičios per tris dienas. Praėjus trims dienoms išgersime už mūsų namo statybą, mes, keturi šimtai jaunuolių-, paskui tarė: -Rytoj pažiūrėsim ir kitą rytą vėl pažiūrėsim, ar eina skruzdėlės iš žemės, kai pradės dvokti ir pūti. Tai nuramins mūsų širdį, ir galėsime gerti mūsų čičą, -kalbėjo.
Sipakna iš duobės girdėjo viską, ką vaikinai kalbėjo. Vėliau, kitą dieną, subėgo krūva skruzdėlių, eidamos ir ateidamos susispietė po rąstu. Vienos nešėsi plaukus, kitos Sipaknos nagus.
Kai šitai pamatė vaikinai, sušuko: -Jau nudvėsė tasai niekadėjas! Žiūrėkit, kaip susispietė skruzdėlės, subėgo krūvon, vienos nešinos plaukais, kitos – nagais. Žiūrėkit, ką padarėm! – taip jie tarpusavy kalbėjo.
Tuo tarpu, Sipakna buvo visai gyvas. Jis nusikirpo nuo galvos plaukus ir nulupo dantimis nagus, kad atiduotų skruzdėlėms.
O keturi šimtai jaunuolių tikėjo, kad tasai miręs, ir trečią dieną pradėjo siautulingą puotą, kurioje visi jaunuoliai nusigėrė. Būdami girti keturi šimtai jaunuolių nieko nejautė. Tada Sipakna paleido sugriūti namą ant jų galvų ir taip visus užmušė.
Anei vienas, anei du neišsigelbėjo iš keturių šimtų jaunuolių, visi buvo nužudyti Sipaknos, Vukb Kakišo sūnaus.
Tokia tad buvo keturių šimtų jaunuolių mirtis, ir pasakojama, kad jie įžengė į žvaigždyną, kuris jų vadinamas Moc; nors gal tai bus melas.
8. dalis
Papasakosime dabar apie Sipaknos pralaimėjimą dviems jaunuoliams – Hunahpu ir Išbalankei.
Dabar seka Sipaknos pralaimėjimas ir mirtis, kuomet jisai buvo nugalėtas dviejų jaunuolių – Huanhpu ir Išbalankės.
Dviejų jaunuolių širdis buvo pilna kartėlio, nes keturi šimtai jaunuolių buvo nužudyti Sipaknos. O jis tiesiog ieškojo žuvų ir vėžių upės pakrantėje, nes tie buvo jo kasdieninis maistas. Dienomis jis ieškodavo maisto, o naktimis pylė kalvas ir kauburius.
Taigi, Hunahpu ir Išbalankė padarė didžiulio vėžio iškamšą, davė jam išvaizdą pašiurpusiu lapu, kuris randamas miškuose. Taip sukūrė vėžio išorę, iš pahako krūmo padarė kojas ir įdėjo akmeninį šarvą, kuris dengė vėžio nugarą. Tada padėjo tą vėžlį didelės kalvos, vadinamos Meauanu, papėdėje, kur ketino nugalėti Sipakną.
Tada vaikinai nuėjo susitikti su Sipakna upės pakrantėje.
-Kur keliauji, jaunuoli? – paklausė jie Sipaknos.
-Niekur neinu, vaikinai, tik vaikštau ieškodamas sau maisto, – atsakė Sipakna.
-O koks yra tavasis maistas?
-Žuvys ir vėžiai, bet čia jų nėra, neaptikau nei vieno; nuo užvakar nevalgiau ir jau nebegaliu suturėti alkio, – Sipakna tarė Hunahpu ir Išbalankei.
-Tenai gilioje lomoje yra vėžys, iš tiesų didelis vėžys. Ir kaip gerai, kad tu jį suvalgysi! Jis mus sužnybė, kai bandėme sučiupti, todėl jo bijome. Nė už ką neitume jo sugauti, – tarė Hunahpu ir Išbalankė.
-Pasigailėkite manęs! Eikite ir man parodykite, vaikinai, – kalbėjo Sipakna.
-Nenorime. Eiki pats vienas, nepaklysi. Sek upės vaga ir pasieksi didelės kalvos papėdę, ten triukšmauja gilioje dauboje. Tau tereikia ten nueiti, – tikino Hunahpu ir Išbalankė.
-Oj, koks aš nelaimingas! Negi negalite jūs gi, vaikinai, surasti? Eikite ir parodykite man. Yra daug paukščių, kuriuos galėsite nušauti su pučiamu vamzdžiu, ir aš žinau, kur jų rasti, – prašė Sipakna.
Jo nuolankumas papirko jaunuolius, ir jie tarė: -Bet esi tikras, kad sugebėsi pagauti? Nes tik dėl tavęs grįšime, mes tikrai nebandytume to daryti, nes mus sužnybo, kai šliaužėme pilvu. Paskui jau bijojome ir nebelindome jo išvilkti, bet trūko visai nedaug, kad pagautume. Ką gi, puiku, kad tu įlįsti jį pagauti, – kalbėjo jie.
-Puiku, – tarė Sipakna ir tada iškeliavo su savo draugija. Jie pasiekė gilią daubą, ir ten, išsitiesęs ant šono, rodydamas savo raudoną šarvą, buvojo vėžys. Taip pat ten, gilioje lomoje, buvo jaunuolių apgaulė.
-Kaip šaunu! – su džiaugsmu tarė Sipakna. –Jau noriu jį turėti burnoje!, – ir išties jis buvo bemirštąs iš alkio. Bandė eiti keturpėsčias, bandė lįsti vidun, bet vėžys vis kilo. Tada jis išlindo, ir vaikinai jo klausė:
-Nepagavai jo?
-Ne, -atsakė, – nes išėjo į viršų ir man vos trūko, kad jį pagaučiau. Bet gal būtų geriau, jei aš eičiau į viršų, – pridėjo. Ir tada iš naujo lindo iki viršaus, bet kai beveik buvo įlindęs ir tik kojų galas tesimatė, didžiulis kalnas sugriuvo ir palengva suvirto ant krūtinės.
Daugiau niekada nebegrįžo Sipakna ir buvo paverstas akmeniu.
Taip Sipakna buvo nugalėtas jaunuolių, Hunahpu ir Išbalankės, kursai, pasak senos tradicijos, kūrė kalnus, kursai buvo pirmagimis Vukub Kakišo sūnus.
Kalno, vadinamo Meauanu, papėdėje jis buvo nugalėtas. Tik per stebuklą buvo nugalėtas antrasis iš pasipūtėlių. Liko kitas, kurio istoriją dabar papasakosime.

9. dalis
Trečiasis iš pasipūtėlių buvo antrasis Vukub Kakišo sūnus, kurį vadino Kabrakanu.
-Aš griaunu kalnus! – sakydavo.
Bet Hunahpu ir Išbalankė taip pat nugalėjo ir Kabrakaną. Čipi Kakulha ir Raša Kakulha pasitarė ir prabilo Hunahpu ir Išbalankei:
-O kad antrasis Vukub Kakišo vaikas taip pat būtų nugalėtas. Tai yra mūsų valia. Nes gi nėra gerai, ką tasai daro ant žemės, iškeldamas savo šlovę, savo didybę ir savo jėgą; taip neturi būti. Eikite su pasimėgavimu tenais, kur užgema Saulė, -tarė Hurakanas tiedviems vaikinams.
-Puiku, garbusis Viešpatie, -jie atsakė, – nes gi nėra teisinga tai, ką matome. Negi nesi tu, tu, kursai esti taika, tu, Dangaus Širdie?, – kalbėjo jaunuoliai, besiklausydami Hurakano nurodymo.
Tuo metu Kabrakanas buvo užsiėmęs kalnų purtymu. Mažiausias jo kojų smūgis žemėn išbarstydavo didelius ir mažus kalnus. Taigi, jaunuoliai jį surado; jie Kabrakano paklausė:
-Kur eini, vyruti?
-Niekur, – atsakė. –Čionais aš judinu kalnus, ir jie bus purtomi per amžius, – tokį atsakymą jis davė.
Toliau Kabrakanas klausė Hunahpu ir Išbalankės:
-Ką daryti čia atvykote? Nepažįstami man jūsų veidai. Kuo jūs vardu?, -klausė Kabrakanas.
-Neturime vardo, – atsakė tie. –Nesam kažkas daugiau nei tiesiog šauliai strėlytėmis ir paukščių spąstais medžiotojai. Esame vargšai ir neturime nieko, kas mums priklausytų, vyruti. Tiesiog keliaujame per kalnus, didelius ir mažus, vyruti. Ir tiksliai matėme vieną didų kalną, ten kur paraudonuoja dangus. Iš tiesų, jis kyla į didelį aukštį ir viršija visų kitų kalnų aukštį. Taip jau nutiko, kad nesugebėjome pagauti anei vieno, anei dviejų paukščių jame, vyruti. Bet ar tiesa ta, vyruti, kad tu gali supurtyti visus kalnus?, – paklausė Kabrakano Hunahpu ir Išbalankė.
-Tikrai matėte tą kalną, apie kurį pasakojote? Kurgi jis yra? Tada patys pamatysite, kaip jį nuversiu apačion. Kur jį matėte?
-Štai ten, kur užgema saulė, – tarė Hunahpu ir Išbalankė.
-Puiku, parodysite man kelią, -tarė dviems jaunuoliams.
-Oi ne! –tie atsakė. –Turime tave vesti tarp mūsų: vienas eis tau iš kairės, o kitas tau iš dešinės, nes turime savo pučiamas šaudykles, tad jei pasirodys paukščiai, jomis šausime.
Ir taip ėjo sau patenkinti, bandydami savo šaudykles, bet kai jomis šaudė, nenaudojo molinių rutuliukų vamzdelyje, o iššaudavo į paukščius vien tik įpūtimu, kas labai patiko Kabrakanui.
Tada vaikinai sukūrė ugnį ir paliko ant jos kepti paukščius, bet vieną iš tų paukščių ištepė kreida, padengė baltąja žeme.
-Šitą jam duosime, -tarė, -kad pakeltų apetitą savo skleidžiamu kvapu. Šitas mūsų paukštis bus jo netektis. Kaip kad žemė mūsų darbu padengia šitą paukštį, taip po žemę jį palaidosime.
-Didi bus išmintis padaro sukurto, padaro suręsto; kai išauš, kai prašvis, -kalbėjosi vaikinai.
-Kaip troškimas valgyti užkandį yra prigimtas žmogui, taip Kabrakano širdis yra nekantri, -tarpusavyje tarėsi Hunahpu ir Išbalankė.
Tuo tarpu paukščiai kepė, darėsi auksiniai apskrudę, taukai ir syvai iš jų veržėsi ir skleidė patį gardžiausią kvapą. Kabrakanas būtų galėjęs suvalgyti juos visus, jam burnoje rinkosi seilės, čepsėjo, ir putos, ir seilės tekėjo dėl puikaus tų paukščių kvapo.
Tada jų paklausė: -Kas ten per jūsų valgis? Iš tiesų puikus aromatas, kurį jaučiu. Duokite man gabalėlį, -jų prašė.
Davė jiedu tada paukštį Kabrakanui, paukštį, kuris bus jo žlugimas. Kada baigė valgyti, jie žengė į kelią ir pasiekė Rytus, kur buvo didelis kalnas. Bet jau tada Kabrakanas jautė silpnumą rankose ir kojose, jau nebeturėjo jėgų dėl tos žemės, kuria buvo suteptas jo suvalgytas paukštis. Ir jau nieko jis nebegalėjo padaryti kalnams, nebegalėjo jų sugriauti.
Tuomet vaikinai jį supančiojo. Užlenkė rankas už nugaros, surišo taip pat draugėn kaklą ir kojas. Tada jį nuvertė ant žemės ir tenais užpylė žemėmis.
Tokiu būdu buvo nugalėtas Kabrakanas, tik Hunahpu ir Išbalankės darbu. Nebūtų įmanoma suskaičiuoti visų dalykų, kuriuos tiedu nuveikė žemėje.
Dabar papasakosime apie Hunahpu ir Išbalankės užgimimą, kuris visų pirma susijęs su Vukub Kakišo su Sipaknos  ir su Kabrakano sunaikinimu ant žemės.
Advertisements